Adamas Smitas — klasikinės ekonomikos pradininkas ir jo kūrybos reikšmė

Įvadas. Trumpa Adamo Smito biografija. Adamo Smito "Tautų turtas". Valstybė. Laisvosios rinkos sistema. Savanaudiškumo mitas. Darbo užmokestis. Pelnas. Žemės rentos analizė. Adamo Smito kūrybos reikšmė. Išvados.

Adomas Smitas — savo išvaizda niekuo neypatingas, šiek tiek keistoko elgesio, bet nuostabaus proto žmogus. Jo ekonominė teorija užima labai didelę vietą formuojant ir vystant ekonominę mintį. Jis taip pat laikomas klasikinės "politinės ekonomijos tėvu" ir puoselėtoju. "Ekonomikos tėvo" titulą jam pelnė viena žymiausių pasaulio knygų "Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas" (dažnai vadinama sutrumpintai "Tautų turtu"). Smitas buvo pirmasis ekonomistas, kuris sujungė ekonomines tiesas į teorinę sistemą ir būtent nuo jo prasideda ekonomikos teorijos mokslas. Jo teorijos apie darbo esmę, vertę ir kainą, taip pat apie pajamas, kapitalą, žemdirbystę, prekybą ir finansus padarė didžiulį perversmą ekonomikos moksle. Nors didžiausią įtaką jo teorijos turėjo Anglijoje ir Prancūzijoje, kur tuo metu pramonė vystėsi intensyviausiai (XVII a. pab. – XIX a. per.), šis ekonomistas dabar yra žinomas ir vertinamas visame pasaulyje už savo darbus ir nuopelnus.

Adomas Smitas gimė 1723 metais mažame Kirkcaldy miestelyje, Fife grafystėje, Škotijoje. Miestelyje gyveno apie pusantro tūkstančio žmonių, o kai gimė Smitas, jame dar kai kurie vietos gyventojai vietoj pinigų vartojo vinis. Jo tėvas, kuris buvo muitinės valdininkas, mirė prieš kelis mėnesius prieš sūnaus gimimą. Adomas buvo vienintelis jaunos našlės vaikas, todėl ji paskyrė jam visą savo gyvenimą. Berniukas augo trapus ir liguistas, šalindamasis bendraamžių ir žaidimų su jais.

Nuo pat jaunystės mažasis Adomas bendravo su knyga, buvo stropus, nors ir išsiblaškęs, mokinys. Tačiau puikaus išsilavinimo, tokio kaip kiti to meto garsūs žmonės (pvz.: Tiurgo), jis negalėjo gauti. Tam įtakos turėjo tam tikri veiksniai. Smitas niekada neturėjo gero prancūzų kalbos mokytojo ir neišmoko kaip reikiant ja kalbėti, nors skaitė laisvai. O senovės kalbų, be kurių XVIII amžiuje išsilavinusiam žmogui nebuvo galima išsiversti, jis mokėsi jau universitete. Būdamas 14 metų, Smitas įstojo į Glasgou universitetą. Pirmame kurse privalomai studijavo logiką, o vėliau perėjo į moralės filosofijos klasę, tuo pasirinkdamas humanitarinę kryptį. Jis taip pat domėjosi matematika ir astronomija, o studentų tarpe turėjo mokslininko ir keistoko jaunuolio reputaciją. Jis galėdavo staiga susimąstyti triukšmingoje kompanijoje, o kartais užsimiršęs tyloje imdavo kalbėtis pats su savimi. Šios mažos keistenybės išliko per visą jo gyvenimą. ...