Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Ekonomika>Ekonominės teorijos>Pagrindinės šiuolaikinės ekonominės srovės
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Pagrindinės šiuolaikinės ekonominės srovės

  
 
 
12345678910111213141516171819
Aprašymas

Įžanga. Merkantilizmas. Liberalizmas. Klasikinė mokykla. Ekonominis liberalizmas. Socializmas. Socialinės kryptys. Anarchizmas. Krikščioniškosios socialinės srovės. Marksistinė ekonomika. Keinsizmas. Monetarizmas. Išvados.

Ištrauka

Šio kursinio darbo nagrinėjimas objektas yra pagrindinės šiuolaikinės ekonominės srovės, kurios buvo pradėtos nagrinėti dar prieš Kristų.
Kaip jau minėta, pirmasis specialiai ekonomikos klausimams skirtas veikalas buvo graikų filosofo Ksenofonto (428/7 – 354 pr.Kr.) "Ekonomikosas", kurio pavadinimas ilgainiui tapo mokslo, nagrinėjančio ūkinius, gamybinius santykius, pavadinimu. Senovės Graikijoje jis reiškė mokslą apie vergvaldžių ūkio tvarkymą, organizavimą.
Dauguma šiandien svarbių ekonomikos klausimų traukė dėmesį visais laikais. Senovės graikų filosofai Platonas (427 – 347 pr.Kr.) ir Aristotelis (384 – 322 pr.Kr.) gvildeno daugelį ūkio reiškinių. Jie domėjosi, kodėl atsiranda valstybė, kaip vyksta darbo pasidalijimas ir kt. Aristotelis nagrinėjo visas savo laikotarpio žinijos sritis; socialiniai – ekonominiai klausimai gvildenami jo veikaluose "Nikomecho etika" ir "Politika". Jis pirmasis analizavo jau kai kurias pagrindines politinės ekonomijos problemas – prekės mainomąją ir vartojamąją vertę, aiškino pinigų kilmę ir funkcijas, pinigų virtimo kapitalu sąlygas.
Todėl šiame darbe ir bus nagrinėjamos tokios ekonominės srovės kaip: merkantilizmas, liberalizmas, klasikinė mokykla, ekonominis liberalizmas, socializmas (socialinės kryptys), anarchizmas, krikščioniškosios socialinės srovės, marksistinė ekonomika, keinsizmas ir monetarizmas.
Mano tikslas yra apžvelgti bei surasti skirtumus tarp atskirų ekonomikos srovių nuo pat Senovės ir Viduramžių iki šių laikų ekonominių idėjų.


Jau viduramžiais pradėjo irti natūrinis ūkis. Pirmasis įvykis turėjęs didelę reikšmę mainų santykių plėtotei, buvo kryžiaus karai. Dėl jų įtakos pirmiausia, prasiplėtė prekybos ribos, stipriai buvo paveikti Vakarų Europos gyventojų norai ir skonis. Kryžiaus karai iš karto į pirmą vietą iškėlė prekybinę pajūrių miestų, ypač Italijos, reikšmę. Miestų klestėjimas į ekonominį gyvenimą įnešė daug naujų veiksnių. Greitai praturtėjus Italijos miestams, paaiškėjo, kad be žemės, esama naujo tautos turto šaltinio – prekybos. Šie nauji ekonominiai santykiai iškėlė piniginio kapitalo reikšmę.
Svarbiausia iš to išsivysčiusi sritis, į kurią tuo metu buvo išsiplėtusi valstybės kontrolė, buvo prekyba, dėl ko ir pats istorijos laikotarpis vadinamas merkantilizmo laikotarpiu. Tai ekonominių pažiūrų sistema, pabrėžianti mainų ir prekybos, kaip tautos gerovės šaltinio, bei aukso svarbą, ypač skatinant eksportą ir nepalaikant importo.
Taigi XVI- XVIII a. didžiosios Europos valstybės vadovavosi ekonomikos teorija, vadinama merkantilizmu. Pirmieji merkantilistai turtą tapatino tik su auksu, pinigais, o jo šaltiniu laikė tik užsienio prekybą. Jie pirmieji panaudojo ir sąvoką "politinė ekonomija" pabrėždami, kad šio mokslo objektas - ne atskiro ūkio organizavimo klausimai, kaip tai suprato senovės graikai ar viduramžių epochos gyventojai, bet visos šalies, visuomenės ekonominės problemos.
Merkantilistai teigė, kad šalys privalėtų elgtis vien asu kita taip tarytum jos būtų pirkliai, besivaržantys dėl didesnio pelno. Dėl to šalių vyriausybės turėtų remti pramonę, išleisdamos įstatymus, įgalinčius palaikyti mažus produkcijos gamybos ir darbo kaštus, o eksporto kainą- didelę, Šitaip šalis pasiektų vadinamąjį teigiamą (palankų) prekių balansą.
Tam kad būtų pasiektas teigiamas prekybos balansas, pagrindinės Europos valstybės stengėsi įsigyti kolonijų. Buvo manoma, kad kolonijos tieks metropolijai pigią darbo jėgą, žaliavas ir taps nauja rinka jos pagamintoms prekės realizuoti.
Pasak merkantilistų, visa gamyba turi būti valdžios remiama ir prižiūrima, kad pramonės technika ir technologija būtų aukšto lygio. Kad pramonės produktai būtų pigesni, teko rūpintis pigia darbo jėga. Žemą darbo jėgos kainą geriausia buvo palaikyti leidžiant įvežti be muito maisto prekes, o javų ar kitų maisto produktų išvežimą apsaugoti aukštais muitais. Taigi šiuo laikotarpiu žemės ūkis buvo nuostolingas.
Ir šiandien įvairiose šalyse pasitaiko ekonomistų, vis dar manančių, kad jų šalys turėtų siekti, jog jų valdžia turėtų visokiais būdais mažinti importą ir didinti eksportą. Dėl šios priežasties tokie mokslininkai labai dažnai vadinami "neomerkantilisais", arba "naujaisiais merkantilistais". ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2008-06-10
DalykasEkonominės teorijos kursinis darbas
KategorijaEkonomika >  Ekonominės teorijos
TipasKursiniai darbai
Apimtis16 puslapių 
Literatūros šaltiniai6
Dydis42.73 KB
Autoriusbirute_1
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2008 m
Klasė/kursas1
Švietimo institucijaKauno kolegija
FakultetasEkonomikos ir teisės fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Pagrindines siuolaikines ekonomines sroves [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą