Išplėstinė paieška
 
 
 
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Institucionalizmas

  
 
 
1234567891011
Aprašymas

Institucionalizmo atsiradimas ir tradicijos. "Senasis" bei "naujasis" institucionalizmas. T. Vebleno ekonominės pažiūros. Dž. Komonso ekonominės pažiūros. U. Mitčelo ekonominės pažiūros. Dž. K. Galbreito ekonominės pažiūros. Institucionalizmo indėlis į šiuolaikinę ekonomiką.

Ištrauka

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje laisvos konkurencijos kapitalizmas perėjo į monopolistinę stadiją. Padidėjo gamybos bei kapitalo koncentracija, susidarė bankų kapitalo centralizacija. Tokia Amerikos kapitalistinė sistema sukėlė aštrius socialinius prieštaravimus. "Vidutinės klasės" interesams buvo padaryta didelė žala.
Šios aplinkybės sudarė sąlygas visiškai naujai ekonominės teorijos krypčiai, t.y. institucionalizmui, susidaryti. Institucionalizmo atstovai visų pirma buvo monopolistinio kapitalo oponentai, antra vertus jie norėjo paruošti koncepciją, "vidutinei klasei" apsaugoti, remdamiesi ekonomikos reformavimu.
XIX – XX amžiuje atsirado naujo požiūrio, kuris pripažintų svarbią socialinių normų rolę ekonominių procesų mokymui būtinybė. Šis naujas požiūris pirmą kartą buvo paminėtas institucionalizmo pradininko amerikiečių ekonomisto T. Vebleno (1857-1929) darbuose. Pagrindiniai jo darbai yra "Kodėl ekonomika nėra evoliucinis mokslas?" (1898 m.), "Dykinėjančios klasės teorija: ekonominis tyrimas apie institucijas" (1899 m.) ir kt. T. Veblenas yra pagrindinių institucionalizmo koncepcijų bei minčių autorius. Pagrindinis šios mokslo šakos bruožas yra noras ištirti reiškinius už ekonominių ribų, įtraukti socialinių, politinių, psichologinių ir kitų bruožų įtaką ekonomikai. Visa tai atsispindėjo termine "institutas", kuris ir tapo šios mokslo krypties pavadinimo pagrindu.
Institucionalizmas sudaro visiškai naują ekonominės minties kryptį. Jis įtraukė geriausius bei įžymiausius pirmųjų ekonominės teorijos mokyklų teorinius – metodologinius pasiekimus. Visų pirma tuos neoklasikų ekonominės analizės maržinalinius principus, kurie rėmėsi matematika bei matematiniu aparatu, taip pat vokiečių istorinės mokyklos metodologinius instrumentus.
Institutas – tai dviprasmiška sąvoka. Mokslininkai, rašydami šia tema, nedavė aiškaus apibūdinimo kas tai yra. Juo labiau, institutai buvo nevienodai apibūdinti įvairių mokslininkų. Pavyzdžiui, Elsteris rašo, kad institutą galima apibūdinti kaip įstatymo priverstiną mechanizmą, keičiantį elgseną naudojant jėgą.
Kitą apibrėžimą pateikia D. Nortas, kuris institutus supranta kaip žaidimo taisykles visuomenėje arba visuomenės sudarytus apribojimus, formuojančius žmonių sąveiką.
Institutai sudaro visuomeninių, politinių arba ekonominių mainų stimulų struktūrą. Institutais gali būti formalūs įstatymai (konstitucijos, nuosavybės teisės ir t.t.) ir neformalios taisyklės (tradicijos, papročiai, elgesio kodeksai ir t.t.). Institutai buvo sukurti žmonių norint apsirūpinti tvarka ir išvengti melagysčių. Tokie institutai kartu su standartiniais ekonominiais apribojimais nusakydavo gamybos kaštus, pelningumą ir galimybę pritraukti prie ekonominės veiklos.
Formalūs institutai dažnai yra sudaromi tam, kad tarnautų žmonių, kurie kontroliuoja institucionalistinius pokyčius rinkos ekonomikoje, interesams. Vienų nuosavų interesų siekimas gali neigiamai veikti kitus.
Visuomeniniai institutai, vykdantys ideologinius bei dvasinius poreikius, dažnai veikia visuomenines organizacijas ir ekonominę elgseną. Valstybės siekiai savo naudai manipuliuoti visuomeniniais institutais, pavyzdžiui normomis, dažnai yra nesėkmingi.
Institucionalizmo atstovų nuomone, ekonominės teorijos pagrindą turi sudaryti įvairių institutų tyrimas ir aprašymas. Prie institutų galima priskirti įvairius reiškinius bei kategorijas:
1. Visuomeniniai institutai, t.y. šeima, valstybė, monopolijos, profsąjungos, konkurencija, juridinės-teisinės normos ir kt.
2. Visuomeninė psichologija, t.y. elgesio motyvai, mąstymo metodai, papročiai, tradicijos, įpročiai, privati nuosavybė, mokesčiai, kreditas, pelnas, prekyba ir kt.
Iš esmės, institucionizmo esmė yra ta, kad žmonių ir daiktų santykių tyrimas, pamėgtas neoklasikinės teorijos atstovų, institucionalistų pakeičiamas samprotavimais apie bendrus nacionalinius interesus, vystymosi tikslus bei kriterijus. Tačiau neoklasikinei mokyklai būdingi analizės objektai (kaina, pelnas ir kt) nėra išstumiami, o tik apžvelgiami labiau išplečiant santykių bei interesų spektrą. Institucionalistai teigė, jog tradiciniame ekonomikos moksle šie ir kiti analizuojami objektai yra per daug abstraktūs, schematiški ir dėl to nepakankamai apibūdina funkcinius ryšius. Priešingai nei klasikų ar neoklasikų mokyklos, institucionizmo mokyklos šalininkai siekia išanalizuoti ne tik ekonomines, bet ir socialines jėgas, kurios lemia ekonominį progresą.
Savo pavadinimą šis mokslas gavo po to, kai amerikiečių ekonomistas U. Hamiltonas 1916 metais pirmą kartą panaudojo terminą "institucionalizmas". Taip pat institucionalizmo atsiradimo laiku galima laikyti T. Vebleno monografijos "Dykinėjančios klasės teorija" publikavimo datą, t. y. 1899 metai. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2007-06-18
DalykasEkonominės teorijos referatas
KategorijaEkonomika >  Ekonominės teorijos
TipasReferatai
Apimtis10 puslapių 
Literatūros šaltiniai4
Dydis20.92 KB
Autoriusinionia
Viso autoriaus darbų12 darbų
Metai2005 m
Klasė/kursas3
Mokytojas/DėstytojasKateiva
Švietimo institucijaKlaipėdos Universitetas
FakultetasSocialinių mokslų fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Institucionalizmas [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 10 puslapių 
  • Klaipėdos Universitetas / 3 Klasė/kursas
  • Kateiva
  • 2005 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą