Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Ekonomika>Ekonominės teorijos>Liberalizmas ir ekonominis liberalizmas: samprata, raidos tendencijos
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Liberalizmas ir ekonominis liberalizmas: samprata, raidos tendencijos

  
 
 
1234567891011121314
Aprašymas

Įvadas. Liberalizmo raida. Liberalizmo numatymai iki naujųjų laikų. Liberalizmas naujųjų laikų pradžioje. Liberalizmas ir švietimas. Liberalizmo epocha. Klasikinis liberalizmas. Ekonominis liberalizmas. Johnas Lockas ir prigimtinės teisės. Adamo Smitho įžvalga.

Ištrauka

Nors istorikai yra atradę liberalios pasaulėžiūros elementų Antikos pasaulyje, ypač klasikinėje Graikijoje ir Romoje, šie elementai sudaro greičiau liberalizmo priešistorę negu Naujųjų liberalaus judėjimo kryptį. Kaip politinė srovė ir intelektualinė tradicija, liberalizmas nėra senesnis už 17 a. Tiesą sakant, pažyminys "liberalus" pirmą kartą buvo pavartotas apibūdinant tam tikrą politinį judėjimą tik 19 a., kai 1812m. jį sau pritaikė vadinamų Liberales partija Ispanijoje. Iki 1812 m. klasikinio liberalizmo idėjų sistema kūrėsi visų pirma škotų Švietimo laikotarpiu, kai Adamas Smithas kalbėjo apie " liberalų lygybės, laisvės ir teisingumo planą", tačiau terminas "liberalus" buvo vartojamas kaip liberalumo – klasikinės žmoniškumo dorybės, didžiadvasiškumo ir proto atvirumo – vedinys. Tad , norint tiksliai suprasti liberalizmą, būtina atsižvelgti į jo istoriškumą, jo ištakas konkrečioje kultūrinėje ir politinėje dirvoje ir jo pagrindą europietiško individualizmo kontekste ankstyvaisiais Naujaisiais laikais.Nors liberalizmas neturi vienos nekintamos prigimties ar esmės, tačiau jam būdingi tam tikri bruožai, kurie parodo jo modernybę ir kartu išskiria jį iš kitų Naujųjų laikų intelektualinių tradicijų bei su jomis susijusių politinių judėjimų. Visi šie bruožai suprantami tik istorinėje perspektyvoje, kurią žymi kelios Naujųjų laikų krizės – feodalinės santvarkos Europoje irimas 16 ir 17 amžiais, įvykiai, susiję su Prancūzijos ir Amerikos revoliucijomis 18 amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, demokratinių ir socialistinių masinių judėjimų atsiradimas 19 a. antrojoje pusėje ir liberalios visuomenės traukimasis įsigalint totalitarinėms valdžioms mūsų laikais. Taigi liberalios žmogaus ir visuomenės sampratos, atsiradusios 17 a. Anglijoje, skiriamieji bruožai keitėsi ir modifikavosi, tačiau nepasikeitė neatpažįstamai, kai individualistinės visuomenės, davusios pradžią liberalioms idėjoms, patyrė daug naujų ir įvairių išmėginimų.
Visoms liberalios tradicijos atmainoms būdinga apibrėžta, aiškiai moderni žmogaus ir visuomenės samprata. Ji yra individualistinė, nes teigia moralinę asmens pirmenybę prieš bet kokio visuomeninio kolektyvo pretenzijas; ji yra egalitarinė, nes suteikia visiems žmonėms tą patį moralinį statusą; ji yra individualistinė, nes teigia žmonių giminės moralinę vienybę ir teikia tik antrinę reikšmę specifinėms istorinėms asociacijoms ir kultūrinėms formoms; ji yra melioristinė teigdama visų socialinių institucijų bei politinių santvarkų pertvarkymo ir tobulinimo galimybę. Kaip tik ši žmogaus ir visuomenės samprata suteikia liberalizmui tą aiškų tapatumą, kuris išlieka nepaisant didžiulės vidinės jo įvairovės ir sudėtingumo. Žinoma, ši liberali samprata turi keletą skirtingų ir net prieštaringų šaltinių Europos kultūroje ir skleidėsi įvairiais konkrečiais istoriniais pavidalais. Liberalioji tradicija ieškojo savo pagrindimo ir pateisinimo labai skirtingose filosofijose. Kaip ir kiekviena pažiūrų srovė, liberalizmas įgavo įvairių atspalvių priklausomai nuo įvairių nacionalinių kultūrų, kuriose jis rado dirvą.
Kad ir kokia marga istorine įvairove liberalizmas atsiskleidžia tyrinėtojui, vis dėlto būtų klaidinga manyti, jog šios liberalizmo įvairovės negalima būtų suprasti kaip variacijų keliomis būdingomis temomis. Liberalizmas yra viena tradicija, o ne dvi ar daugiau tradicijų ir ne difuzinis idėjų sindromas kaip tik dėl minėtų keturių elementų, sudarančių liberalią žmogaus ir visuomenės koncepciją. Nepaisant istorinės įvairovės, liberalizmas išlieka veikiau kaip visuminė pasaulėžiūra, kurios svarbiausi komponentai nėra sunkiai identifikuojami, o ne kaip vien palaida judėjimų ir pažiūrų, susietų tik bendros kilmės panašumais, asociacija. Liberalizmo, kaip vientisos tradicijos, pobūdis, jo, kaip pastovios, nors ir kintančios, žmogaus ir visuomenės sampratos, tapatumas išlieka nepaisant to, jog jis patyrė didžiulį lūžį.

LIBERALIZMO RAIDA
Liberalizmo numatymai iki naujųjų laikų
Pasak žymaus 18 a. Prancūzų liberalaus rašytojo Benjamino Constanto, antikinio pasaulio laisvės samprata iš esmės skyrėsi nuo jos sampratos Naujaisiais laikais. Naujųjų laikų žmonėms laisvė reiškia įstatymo saugomą nesikišimo arba nepriklausomybės sritį, o Antikai ji reiškė teisę turėti balsą priimant kolektyvinius sprendimus. Graikai, kaip galbūt ir romėnai, laisvės idėją taikė bendruomenėms – čia ji reiškė savivaldą arba išorinės kontrolės nebuvimą – taip natūraliai kaip it individams. Net taikoma individams, ji implikuodavo tik teisę dalyvauti priimant bendruomeninius sprendimus, bet retai – nepriklausomybę nuo bendruomenės kontrolės. Šiuo požiūriu antikinė ir modernioji laisvės idėjos griežtai skiriasi ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-11-21
DalykasEkonominės teorijos referatas
KategorijaEkonomika >  Ekonominės teorijos
TipasReferatai
Apimtis13 puslapių 
Literatūros šaltiniai4
Dydis22.81 KB
Autoriuskarolina
Viso autoriaus darbų2 darbai
Metai2006 m
Klasė/kursas3
Švietimo institucijaVilniaus Universitetas
FakultetasEkonomikos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Liberalizmas ir ekonominis liberalizmas samprata raidos tendencijos [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 13 puslapių 
  • Vilniaus Universitetas / 3 Klasė/kursas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą