Išplėstinė paieška
 
 
 
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Ekonominės srovės

  
 
 
123456789101112131415161718192021222324252627
Aprašymas

Senovės ir Viduramžių ekonomiškosios idėjos. Merkantilizmas. Liberalizmas. Klasikinė mokykla. Ekonominis liberalizmas. Socializmas. Socialistinės kryptys. Anarchizmas. Krikščioniškosios socialinės srovės. Marksistinė ekonomika. Priedas (1).

Ištrauka

Kas yra ekonomika? Politinės ekonomikos enciklopedija nurodo pačią bendriausią ekonomikos sąvoką. Taigi "ekonomika" turi trejopą prasmę: pirma, ji reiškia tam tikrą žmogiškosios veiklos sritį (liaudies ūkį ar jo dalį); antra,- tos veiklos aspektą ( gamybinių santykių sistemą); trečia,- mokslą, tiriantį tą veiklą. Ekonomika yra ten, kur vyksta ūkinė veikla, t.y. žmonių veikla, grindžiama plačiai suprantamu ekonominiu skaičiavimu.
Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą.(1, 3-4)
Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas:
1. Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai).
2. Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.)
3. Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.)
4. Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.)
5. Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII-XIX a.)
6. Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.).
Šiame referate nagrinėsime ekonomikos sroves nuo pat Senovės ir Viduramžių iki šių laikų ekonominių idėjų.


Pirmasis specialiai ekonomikos klausimais skirtas veikalas buvo graikų filosofo Ksenofonto "Ekonomikosas". Šis pavadinimas senovės Graikijoje reiškė mokslą apie vergvaldžių ūkio tvarkymą, organizavimą.
Senovės Graikų filosofai Platonas ir Aristotelis gvildeno daugelį ūkio reiškinių. Jie domėjosi, kodėl atsiranda valstybė, kaip vyksta darbo pasidalinimas.
Ūkinę veiklą Aristotelis skirstė į ekonomiką ir chrematistiką. Ekonomika- tai, jo nuomone, natūrali ūkinė veikla, o jos rezultatas- vartojimo reikmenų gamyba; ji apima ir mainus. Chrematistika-tai menas susikurti turtą, kaupti pinigus.
Platonas kalba apie mainus ir darbo pasidalijimą, nurodydamas, kad esant padalytam darbui, lengviau jį galima pritaikyti prie žmogaus gabumų ir pajėgumo. Graikai pripažįsta, kad visuomenėje turi būti šios klasės: 1) žemdirbiai; 2) audėjai ir kurpiai; 3) mūrininkai.
Graikų filosofai, kalbėdami apie valstybę, ją labai vertina: jie valstybę iškelia aukščiau nei žmogų. Platonas kalba apie idealią valstybę, sutvarkytą komunizmo pagrindais. Visuomenėje turi būti: 1) filosofai; 2) kariai arba valdininkai; 3) amatininkai ir pirkliai.
Nagrinėdami įvairias ūkio šakas, graikai labai vertina žemdirbystę. Platonas mano, kad idealioje valstybėje negali būti vietos brangiesiems metalams ir tokiems vulgariems verslams, kaip pinigų skolinimas už palūkanas. Moneta negali "gimdyti" monetos.
Aristotelio teiginiai padarė didelę įtaką vėlesnei ekonominės minties raidai. Jis vadinamas politinės ekonomijos pradininku, nes gvildeno pagrindines šio mokslo problemas: vertę, pinigų esmę ir kt.
Egipto filosofo Ibn Chaldūno ekonominėse pažiūrose randame darbinės prekės vertės teorijos pradmenis, vertės dėsnio reikalavimų apibrėžimą. Ibn Chaldūnui priklauso mintis apie sadijinę visuomenės raidą. Jis vienas pirmųjų pareikalavo tirti bendruosius visuomenės raidos reiškinių dėsningumus ir sukūrė savo sociologijos teoriją.
Romėnai ekonomikoje nieko originalaus nesukūrė. Išskyrus teisę, į kurios normas įvelkamas visas romėnų gyvenimas, jų pasaulėžiūra formuojasi veikiama graikų įtakos.
Žlugus Romos imperijai, Vakaruose prasideda laikotarpis, vadinamas viduramžiais. Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu įsigali uždaras natūralus ūkis, beveik be mainų. Ik vėlyvaisiais viduramžiais ūkis ima linkti į mainus. Tų laikų ekonominėms idėjoms lemiamą įtaką daro bažnyčia. Ryškiausias atstovas Buvo italų teologas Tomas Akvinietis, gyvenęs jau vėlyvųjų viduramžių laikotarpiu. Tomui Akviniečiui ekonominės ir socialinės idėjos labai svarbios. Ekonominės jo pažiūros labiausiai ryškėja kalbant apie pinigus, palūkanas, kainą. Vieninteliu teisingu pajamų šaltiniu pripažįstamas darbas. Be darbo, tais laikais turtą buvo galima sukaupti dar iš 2 šaltinių: 1) iš pelno parduodant daiktus aukštesnėmis kainomis, kaip kainavo pačiam savininkui; 2) iš pelno už palūkanas. Abu šiuos šaltinius T. Akvinietis smerkia. Neteisingas pelnas mainuose gaunamas dėl neteisingai nustatytos prekės kainos, todėl jis kalba apie teisingą kainą, kuri esanti lygi įdėtam darbui ir kitom išlaidom. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-05-13
DalykasEkonominės teorijos referatas
KategorijaEkonomika >  Ekonominės teorijos
TipasReferatai
Apimtis25 puslapiai 
Literatūros šaltiniai0
Dydis47.49 KB
AutoriusKestas
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2006 m
Klasė/kursas11
Švietimo institucijaKauno Kazio Griniaus pagrindinė mokykla
Failo pavadinimasMicrosoft Word Ekonomines sroves [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
  • Referatai
  • 25 puslapiai 
  • Kauno Kazio Griniaus pagrindinė mokykla / 11 Klasė/kursas
  • 2006 m
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą